San Juanas de la Cruzas gimė tokią dieną kaip šiandien nuo 1542 en fontiveros, nedidelis miestas Kastilijos ir Leono provincijoje. Tai yra maksimali tautinės poetinės mistikos figūra šalia Santa Teresa de Jesús, su kuriais palaikė gilią draugystę. Kai kuriuos išgelbiu eilėraščiai tavo jubiliejaus atminimui.
San Juanas de la Cruzas
Kai turėjau 17 metai įėjo į Jėzuitai ir, praėjus ketveriems metams, perėmė įpročius Karmelitai. Jis priėmė Fray Juan de San Matías vardą, bet vėliau, kai jis buvo įšventintas į kunigus, paėmė savo galutinį pavadinimą, Juanas de la Cruzas.
Jis laikė a puiki draugystė su Teresa de Ávila ir su ja jis įkūrė pirmasis išsiskyrusių karmelitų vienuolynas, vienuolių ordinas, skirtas dieviškam apmąstymui ir griežto taupymo praktikai. Ką norėjo reformuoti vienuolinius ordinų pamatus pašventintas, jis buvo apkaltintas apostatas. Jie jį nuteisė 9 mėnesiai kalėjime Tolede ir ten atsidavė poezijos rašymui.
La Pagrindinis bruožas jo kūryba yra didžiulis religinis jausmas, kupinas mistikos. Bet joje taip pat yra skaitmenų tarp eilučių su daugeliu jausmingumas ir erotizmas užmaskuotas už to gilaus religinio pašaukimo. Tai yra keletas jo
Dauguma reprezentatyvių eilučių
Sielos dainos
Tamsi naktis
I
Tamsią naktį
nekantriai įsimylėjęs
O laimingos sėkmės!
Išvykau nepastebėta
mano namuose ramu,
tamsu ir saugu
pagal slaptą užmaskuotą mastą,
O laimingos sėkmės!
tamsoje ir spąstuose
būdamas mano namuose ramus.
Palaimingoje naktyje
paslaptyje, kad manęs niekas nematė
taip pat nieko nežiūrėjau
be kitos šviesos ir vadovo
bet tas, kuris degė širdyje.
Akvesta mane vedė
tikresnė už vidurdienio šviesą
kur jis manęs laukė
kurį gerai pažinojau
toje vietoje, kur niekas nepasirodė.
O naktis, tu vedei!
O naktis, mielesnė už aušrą!
O naktis, kurią sudėjai
mylimas su mylimuoju,
mylimasis į mylimąjį transformuotas!
Mano gėlėtoje krūtinėje
kokią visumą jam jis tik laikė
ten jis užmigo
ir aš jam daviau
o kedrų vėjas davė oro.
Kovos oras
kai išsklaidžiau jai plaukus
ramia ranka
ir man ant kaklo skaudėjo
ir visi mano jutimai suspenduoti.
Lik ir pamiršk mane
Atlošiau veidą mylimajai;
viskas nutrūko, ir aš išėjau
palikdamas mano priežiūrą
tarp pamirštų lelijų.
II
O gyvos meilės liepsna,
kaip švelniai įskaudinai
mano sielos giliausiame centre!
Na, jūs jau nebeįmanoma
baikite dabar, jei norite;
sulaužykite šio saldaus susitikimo audinį.
O švelnus kačiukas!
O gabus skauda!
O minkšta ranka! O subtilus prisilietimas,
tas amžino gyvenimo skonis
ir visa skola moka!
Žudymas, mirtis gyvenime tu pasikeitei.
O ugnies lempos
kurio švytėjime
gilius jausmo urvus
buvo tamsu ir akla
su keistomis gražuolėmis
dovanokite šilumą ir šviesą savo mylimam žmogui!
Kaip švelniai ir meiliai
ar prisimenate mano krūtinėje
kur jūs tik slapta gyvenate
ir tavo skaniu kvapu
geros ir visos šlovės
kaip subtiliai priversti mane įsimylėti!
Piemuo
Piemuo yra tik nubaustas,
nepamiršdamas malonumo ir pasitenkinimo,
ir savo piemenė įdėjo mintį,
ir meilės krūtinė labai įskaudino.
Jis neverkia, kad jį įskaudino,
kad jam nėra gaila matyti save taip kenčiantį,
nors širdyje jis sužeistas;
bet jis verkia galvodamas, kad yra užmirštas.
Nei tik galvodamas, kad jis yra užmirštas
savo gražios piemenės, su dideliu liūdesiu
jis leidžia blogai elgtis svetimoje žemėje,
meilės krūtinę labai įskaudino.
O mažasis piemuo sako: o, gaila
to, kurio nebuvo mano meilėje
ir nenori džiaugtis mano buvimu,
ir krūtinę už jo meilę labai įskaudino!
Ir po ilgo laiko jis prisikėlė
ant medžio jis atsivėrė gražiomis rankomis,
o mirusieji laikėsi jų,
meilės krūtinę labai įskaudino